Posts
Draugijos „ŠVIESA ir STIKLAS“ 2024 metų asamblėja
Europos sietynų, šviesos bei apšvietimo draugija ir dokumentacijos centras „ŠVIESA ir STIKLAS“ buvo įkurtas 2000 m. gegužę sename Austrijos ir Bohemijos sietynų gamybos centre Kamenicky Šenov Čekijoje. Šią filantropinę, ne pelno siekiančią draugiją įkūrė garsios austrų firmos Lobmeyr atstovas Peter Rath, Prahos taikomosios dailės muziejaus direktorė dr. Helena Koenigsmarkova, menotyrininkė, Europos sietynų raidos tyrėja iš Potsdamo dr. Kathe Klapenbach, Nimfenburgo rūmų restauratorė Ingrid Thom-Stricker ir nariai iš kitų Europos šalių. Draugijos veikla neįsivaizduojama be sekretorės Christinos Perrin bei viceprezidento Olivierio Perrin iš Ciuricho.
Draugija vienija sietynų ir kitų apšvietimo priemonių tyrėjus, istorikus, muziejininkus, kolekcininkus, antikvarinių parduotuvių savininkus. Narystė galima tiek fiziniams asmenims, tiek organizacijoms, įstaigoms (pvz. muziejams). Vienas pagrindinių draugijos tikslų – per metinius susitikimus, paskaitas, mokslines publikacijas ir parodas aktualizuoti vis dar nepakankamai tyrinėjamą sietynų temą. Nariai glaudžiai tarpusavyje bendradarbiauja ir teikia konsultacijas iškilus klausimams tyrimų ir restauracijos metu. Internetinėje svetainėje (https://www.lightandglass.eu/) dalijasi vertingomis nuorodomis, literatūra ir straipsniais apie apšvietimo priemonių raidą ir gamybą.
„Šviesos ir stiklo“ draugija kasmet organizuoja keturias dienas trunkančius susitikimus, kuriuose sietynų ir stiklo dirbinių temomis skaitomi moksliniai pranešimai, dalijamasi patirtimi apie istorinių sietynų restauravimą, saugojimą, atributavimą. Asamblėjos metu susipažįstama ir su vietovės kultūriniu paveldu.
Šio straipsnio autorė dr. Alantė Valtaitė-Gagač, sietynus Lietuvoje ėmėsi tyrinėti 2009 metais. „Šviesos ir stiklo“ draugijos nare ji tapo 2012 metais, metiniuose susitikimuose ji dažnai skaito pranešimus apie Lietuvoje išlikusius sietynus.
ŠVIESOS ir STIKLO draugijos nariai prie Jilek stiklo fabriko, 2024 06 14.
Kalėdinių žaisliukų ekspozicija Bižuterijos ir stiklo muziejuje Jablonece prie Nisos.
Stiklo karoliukų pusgaminiai Preciosa Ornela fabrike.
Svarbu paminėti, kad 2023 metais Čekijos rankų darbo stiklo gamyba įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, kas paskatino draugiją vėl apsilankyti šiame regione. 2024 m. birželio 12 – 16 dienomis vykusi asamblėja buvo labiau orientuota į ekskurijas ir pažintį su vietinės stiklininkystės tradicijomis, todėl moksliniams pranešimams ir diskusijoms laiko liko šiek tiek mažiau nei kasmet.
Metinio susitikimo atidarymui pasirinktas Jabloneco prie Nisos bižuterijos ir stiklo muziejus (https://www.msb-jablonec.cz/en), kuris veikia nuo 1904 metų. Čia saugoma didžiausia stiklo dirbinių kolekcija Čekijoje, bei didžiausia kalėdinių žaisliukų kolekcija pasaulyje, kurios dalis kaip tik apžiūrėta įspūdingoje parodoje. Nuolatinėje ekspozicijoje dėmesį prikaustė vietos stiklių gaminti senoviniai bižuterijos dirbiniai: sagų, segių pavyzdžiai, karoliukų katalogai, kvepalų buteliukai, gražinimosi reikmenų rinkiniai.
Antrąją asamblėjos diena draugijos nariai lankėsi Preciosa Ornela stiklo fabrike Desnoje (https://www.preciosa-ornela.com/), kur stebėtas stiklo karoliukų gamybos procesas: nuo stiklinių šiaudelių automatizuoto liejimo, jų pjaustymo, smulkinimo iki šlifavimo ir kontrolės. Spalvingais Preciosa stiklo karoliukais prekiaujama visame pasaulyje ir taip pat Lietuvoje. Tądien gyvai stebėtas ir stiklo meistrų darbas Harachovo stiklo fabrike, aplankytas muziejus (https://en.sklarnaharrachov.cz/museum). Remiantis rašytinių šaltinių duomenimis, stiklo dirbiniai čia gaminami nuo 1712 metų. Draugijos narius sužavėjo nesenai į UNESCO įrašytų nedidelių Rautis dirbtuvių Poniklos miestelyje istorija. Jos veikia nuo 1902 metų, o gyvuojantis amatas vis dar perduodamas iš kartos į kartą. Rautis dirbtuvėlių meistrai (kurių tik devyni) savadarbių senovinių staklių pagalba pučia mažo skersmens stiklo burbuliukų girliandas, jas sidabruoja, dažo, galiausiai pjausto ir veria įvairių formų žaisliukus. Jų įvairovė matyti dirbtuvių internetinėje svetainėje (https://www.perlickoveozdoby.cz/).
Stiklo dirbtuvių ir muziejaus kompleksas Harachove.
Stiklo lydymo krosnis ir dirbinio formavimas.
Rautis dirbtuvių Kalėdinių žaisliukų pavyzdžiai, XX a. vid.-II p.
Trečią asamblėjos dieną aplankytas Jilek stiklo fabrikas Kamenicky Senov miestelyje. Apie dirbtuvių veiklą, siekiančią 1905 m., ir stiklininkystės amatą pasakojo direktorius Lukas Polak. Produkcija iš fabriko seniau buvo gabenama traukiniu, todėl greta gamybinių pastatų nutiesti geležinkelio bėgiai. Kamenicky Senov daug laiko skirta pažinčiai su seniausia pasaulyje stiklo apdirbimo mokykla (https://czechartofglass.com/). Ji veikia nuo 1856 metų, šiuo metu čia čia mokosi 112 jaunų specialistų. Atsidavęs direktorius Pavel Kopriva mokyklą išsaugojo nuo uždarymo ir nuolat populiarina šį nelengvą pasaulyje nykstantį amatą. Ekskursijos metu jis aprodė stiklo apdirbimui skirtą įrangą ir muziejų, kuriame sukaupta nemažai buvusių mokinių - šiuo metu garsių stiklo menininkų dirbinių. Mokykloje išklausytos keturios draugijos narių paskaitos sietynų ir stiklo apdirbimo temomis. Tyrėja dr. Käthe Klappenbach iš Potsdamo pasakojo apie ypatingą, XVII a. pab. bohemiško stiklo karoliukais puoštą sietyną princo Ludwigo Georgo miegamojam Raštato rūmuose Vokietijoje. Meno kūrinių prekiautojas ir tyrinėtojas iš Hamburgo Frank C. Möller pristatė išsamų tyrimą apie 1787–1812 m. pagamintus stiklo indus ir vazas iš Drezdeno ir Berlyno. Ypač vertigną ir aktualią paskaitą apie gintarinius sietynus skaitė Prūsijos rūmų ir sodų fondo Berlynas-Brandenburgas mokslinė darbuotoja dr. Verena Wasmuth. Ji nustatė, kad XVII a. gintariniai sietynai puošė Anglijos karalienės rezidenciją - Somerseto namus Londone, Uficių rūmus Florencijoje, Rosenborgo pilį Kopenhagoje, Caro rūmus Maskovoje ir Kaselio rūmus Vokietijoje. Šiuo metu žinomi tik du išlikę gintariniai sietynai, kurie saugomi Rosenborgo pilyje Kopenhagoje ir Oranienburgo pilyje Vokietijoje. Taip pat svarbu paminėti, kad specialiai „Šviesos ir stiklo“ draugijai čekų istorikas Miroslav Kolka pristatė savo naujai išleistą knygą „Stiklo gamyba Bor-Senov regionuose“. Tai itin vertinga ir viena pirmųjų knygų Čekijoje skirta stiklo pramonei apžvelgti. Knyga publikuota čekų ir anglų kalbomis, joje išsamiai aptariamos regione veikusios stiklo dirbtuvės, išlikę ir neišlikę gamykliniai pastatai, pateikiama nemažai ikonografinės medžiagos. Autorius nustatė, kad vien Kamenecky Senov miestelyje 1946 m. buvo 35 stiklo šlifavimo, pūtimo ir kt. stiklo apdirbimo dirbtuvės. Galiausiai stiklo lydymo technikas, ilgametis draugijos narys Jaroslavas Svacha pristatė paskutinįjį projektą – įspūdingą stiklo plokščių dekoraciją viename iš dangoraižių Niujorko mieste. Pažintis su stiklo liejimu ir grūdinimu pratęsta autoriaus studijoje-dirbtuvėje. Jaroslav Svacha kūriniai išskirtiniai ir ypač aukšto meninio lygio. Šis profesionalus kūrėjas taip pat atlieka stiklo cheminius tyrimus, kuriais gali nustatyti senųjų stiklo dirbinių pagaminimo vietovę. Grįžus į Novy Bor, Petr Novotny stiklo dirbtuvėje Ajeto meistrai demonstravo XVIII a. sietyno šakos gamybą. Keletui dalyvių suteikta progą išmėginti šį nelengvą amatą. Sukurti dirbiniai iš lėto aušinami specialiose spintose, priešingai jie būtų itin trapūs ir greitai sudužtų. Diena užbaigta garsiose Lasvit dizainerių namuose – dirbtuvėse. Unikalios architektūros pastate kuriamos šiuolaikinės ir įspūdingos apšvietimo instaliacijos (https://www.lasvit.com/). Įspūdžiais turtinga diena užbaigta draugijos narės Petros Matelos namuose – studijoje, kur gyvai stebėta meistrų atliekama tapyba ant stiklo.
Jilek stiklo fabriko produkcija.
Jauniausia asamblėjos dalyvė Aleksandra su stikliumi Emiliu (Ajeto studija).
Sietynas Zakupy pilyje, apie 1700 m., porcelianas, fajansas.
Ketvirta asamblėjos diena skirta ekskursijai Habsburgų Zakupy pilyje, kurioje apžiūrėti mediniai, galimai Vienoje, gaminti sietynai. Draugijos nariai ilgiau stabtelėjo salėje, kurioje kabėjo išskirtinis 1700 m. sietynas suvertas iš porcelianinių ir keramikinių baltai melsvų karoliukų. Asamblėja užbaigta greta Elias Palme fabriko pastatų, kurie mena turtingą kadaise klestėjusią stiklininkystės pramonę regione. Fabriko pastatai 1989 m. privatizuoti neatsakingų asmenų ir įgriuvus stogui jie ėmė sparčiai nykti. Čia buvo numatytas pirmasis Europos sietynų muziejus su tyrimų centru, tačiau idėja dėl sudėtingų pastato privatizavimo aplinkybių taip ir liko neįgyvendinta. Architektė Tereza Svachova išsamiai pristatė savo studijų baigiamojo darbo pagrindu paremtą muziejaus projektą-viziją. Įkurtas „Eliaska“ fondas ateityje su teisininkų pagalba siekia pastatą įgyti ir įgyvendinti Europos sietynų muziejaus idėją (daugiau informacijos https://www.lightandglass.eu/about/eliaska-project/).
Kviečiame apsilankyti Europos sietynų, šviesos bei apšvietimo draugijos ir dokumentacijos centro „ŠVIESA ir STIKLAS“ svetainėje - www.lightandglass.eu
Stažuotę finansavo Lietuvos kultūros taryba (mobilumo stipendija)
Draugijos „ŠVIESA ir STIKLAS“ 2025 metų asamblėja Belgijoje
Birželio 23-26 dienomis Europos sietynų, šviesos bei apšvietimo draugija ir dokumentacijos centras „ŠVIESA ir STIKLAS“ savo 25 metų sukaktį pasitiko Belgijoje. Kaip ir kasmet, keturias dienas trukusi asamblėjos programa buvo kupina gyvų diskusijų, vertingų paskaitų apie sietynus, įdomių ekskursijų muziejuose ir dvaruose (pilna programa čia https://www.lightandglass.eu/).
Pirmąją dieną iš įvairių kraštų (Švedijos, Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Čekijos, Latvijos, JAV) suvažiavę draugijos nariai praleido Tienen miestelyje – čia juos pakvietė ilgametis draugijos narys - Bertin Verstraete. Restauratorius savarankiškai dirbti su sietynais pradėjo 2013 m., kai įkūrė savo įmonę Atelier Night Light. Prieš tai aštuonerius metus kaip asistentas dirbo pas savo mokytoją, žymų Lježo sietynų restauratorių, Louis-Pierre Berni. Savo sietynų ateljė Bertin su sūnumi Louis pristatė restauruojamus XVIII amžiaus sietynus iš Briuselio Karališkojo dailės ir istorijos muziejaus. Gyvos diskusijos metu nariai aiškinosi, kurios sietynų detalės yra originalios, o kurios nevienalaikės, domėjosi kitais dirbtuvėse išeksponuotais sietynais, jų restuaravimo ir atributavimo klausimais. Diena užbaigta Tienen miesto mero Jonathan Holslag rezidencijoje, kur vyko draugijos posėdis ir bendra vakarienė.
Birželio 24 dieną aplankyta Harlez giminei priklausanti Deulin pilis (https://www.espacedeulin.be/en/home ). Joje išliko autentiški XVIII a. III ketv. interjerai su baldais ir sietynais. Erdvioje pilies klėtyje apžiūrėtas 2021 m. savininkų įgytas sietynas iš Vatikano Šv. Petro bazilikos. Restauratorius Bertin papasakojo, kad šis 6 metrų aukščio šviestuvas sveria 450 kg ir buvo pagamintas XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje Genujoje Italijoje. Jo šakos geležinės su drožinėto ir auksuoto medžio elementais, o viršutinį ir apatinį žiedą jungia 120 krištolinių karoliukų girliandų. Įspūdingas sietynas specialiai draugijos nariams automatizuota sistema buvo nuleistas ir po apžiūros vėl pakeltas.
Po įspūdingo vizito Deulin pilyje draugijos narius Briuselyje nuoširdžiai sutiko Karališkasis dailės ir istorijos muziejus Briuselyje ir jo direktorė Dr. Géraldine David. Čia išklausytos itin vertingos paskaitos. Muziejaus porceliano, keramikos ir stiklo kolekcijų kuratorė dr. Valerie Montens paskaitoje aptarė muziejuje saugomus sietynus, bei pristatė žinomas vietines dirbtuves. Belgijoje namažai išliko stiklinių Lježe pagamintų sietynų. Juos savo dirbtuvėse pirmieji pradėjo gaminti Sébastien Zoude (1753 – 1785), vėliau Louis Zoude (1818–1867). XVIII a. viduryje Zoude įkurta manufaktūra tapo pasauliniu stiklo gamybos centru, o XIX amžiuje stiklo pramonė Valonijoje (regionas Belgijos pietuose) tapo trečia pagal svarbą Belgijos pramonės šaka, po anglies ir plieno. Tyrėja Valerie taip pat pristatė XIX a. viduryje Briuselyje įkurtą bronzos dirbinių fabriką, kuriame išlieti įspūdingi sietynai dar ir dabar puošia Karališkųjų Briuselio rūmų sales. Sietynų tyrėjos iš Vokietijos dr. Kathe Klappenbach paskaita nagrinėjo trijų XVIII a. vidurio lyros formos sietynų iš Mosigkau rūmų (Dessau-Roslau, Vokietija) kilmės klausimą. Remdamasi rūmų inventoriais ir tipologiniais analogais iš Versalio ir Vienos, autorė aptarė galimus gamybos centrus - Prancūziją, Bohemiją, Vieną, bei jų vietą to meto stiklo dirbinių kontekste. Draugijos sekretorės Christin‘os Perrin paskaita buvo skirta stiklo ir krištolo (švininio stiklo) skirtumams apžvelgti. Daug sužinota apie pirmąsias dirbtuves gaminusias krištolinius dirbinius Europoje, taip pat paprasto stiklo ir krištolo cheminius skirtumus. Po paskaitos gyvai pademonstruoti šių medžiagų fiziniai skirtumai: skambesys, skaidrumas, svoris.
Birželio 25 diena buvo skirta renginiams Briuselio dailės ir istorijos muziejuje. Konferencija prasidėjo nuo dr. Alantės Valtaitės-Gagač paskaitos apie XVII a. elnio galvų sietynus Lietuvoje (kelionės išlaidas ir pasirengimą paskaitai finansavo Lietuvos kultūros taryba). Aptartas jų, kaip apšvietimo priemonių, funkcionavimas, paplitimo priežastys ir kultūrinė reikšmė. Diskusijos metu išaiškėjo, kad šie neįprastos formos sietynai išties daugiau buvo paplitę Lenkijos, buv. Prūsijos ir LDK žemėse, o kituose Europos kraštuose elnio galvų motyvai naudoti labiau kaip interjero puošybos elementai, bet ne šviestuvai. Išklausytos ir dar keturios vertingos paskaitos: restauratorė iš Berlyno Bettina K. Schneider išsamiai papasakojo apie XVII a. pabaigos stiklinio sietyno iš Favorit rūmų Liudvigsburge (Vokietija) restauravimą. Šį itin retą ir vertingą šviestuvą sudaro daugiau nei 480 karoliukų, kurių vis dar laukia kruopštus restauravimas. Prūsijos rūmų ir sodų fondo Berlyne–Brandenburge muziejininkė dr. Verena Wasmuth analizavo rokokinių sieninių žvakidžių kopijų ir originalų problemą Prūsijos pilyse. Tyrėja pasakojo sėkmingą sieninių žvakidžių susigrąžinimo istoriją iš privačių rankų, bei apie panaudotą rentgeno fluorescencinės analizės (XRF) metodą, kuriuo nustatoma metalų lydinio sudėtis ir laikotarpis. Restauratorius Olivier Schach savo paskaitoje dalijosi įžvalgomis apie restauruojamus 1737 – 1738 m. lyros formos sietynus iš Ansbach rūmų Vokietijoje. Po paskaitų Briuselio dailės ir istorijos muziejuje aplankytos trys ekspozicijos su gidais: dr. Valerie Montens pristatė XVIII – XIX a. stiklo dirbinių kolekciją, o dr. Werner Adriaenssens – XX a. I pusės taikomosios dailės ekspoziciją. Ypač įdomu buvo pasižvalgyti po XV-XVII a. metalo dirbinių ekspoziciją, kurią pristatė muziejininkė dr. Sophie Balace. Ji daugiausia dėmesio skyrė archaiškoms ir retoms bažnytinėms XII-XVI a. žvakidėms ir jų dekorui.
Birželio 26 dieną aplankyti Karališkieji rūmai Briuselyje - Belgijos monarchų rezidencija, kuri daugiausia naudojama oficialiems renginiams. Rūmų puošnios ir didingos reprezentacinės salės su sietynais sužavėjo draugijos narius: specialistai apžiūrėjo vestibiulio XIX a. II p. dujinius kandeliabrus ir sietyną, prancūziško tipo karkasinius sietynus pagrindinėse salėse, XVIII a . venecišką sietyną laiptinėje, dubeninį ampyro stiliaus sietyną. Neišdildomą įspūdį paliko Veidrodžių salės dekoras: 2002 metais šios salės skliautai ir sietynas buvo aplkijuoti vabalų, vadinamų Žaliaisiais brangakmeniais (lot. Sternocera aequisignata), antsparniais. Tai belgų menininko Jano Fabre'o projektas, prie kurio dirbo 30 žmonių komanda daugiau nei tris menesius. (Dėl ribotų teisių į fotografijų publikavimą iš rūmų - daugiau apie projektą skaityti čia: https://www.luxoria.fr/interior-design/contemporary-art-brussels/ ). Tądien aplankytas ir Dekoratyvinio meno muziejus Namūre. Jis įkurtas buvusiame dvare, pastatas 1751 m. išplėstas ir įrengtas su visais to meto patogumais. Autentiškuose interjeruose apžiūrėti kamieninio tipo stikliniai sietynai iš Lježo.
Svarbu paminėti, kad 2025 metų asamblėjos metu čekų architektė Tereza Švachova draugijai pranešė svarbią ir džiugią žinią - įsteigtas Eliaška fondas nupirko garsaus sietynų fabriko Elias Palme pastatus. 1905 m. pastatyta gamykla Kamenicky Šenov miestelyje Čekijoje paskutiniais dešimtemčiais stovėjo apleista ir dėl neatsakingų savininkų stipriai nukentėjo. Komplekse etapiškai planuojami teritorijos valymo, konstrukcijų sutvirtinimo bei fabriko pastatų rekonstrukcijos darbai. Pasak Terezos Švachovos, komplekse „Eliaška“ Kamenicky Šenove planuojama įkurti pirmąjį pasaulyje sietynams skirtą muziejų ir tyrimų centrą. Tai unikali iniciatyva, įprasminanti vietos regiono stiklo ir sietynų gamybos paveldą tarptautiniu mastu (svarbu priminti, kad 2023 metais Čekijos rankų darbo stiklo gamyba įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą).
Kviečiame apsilankyti Europos sietynų, šviesos bei apšvietimo draugijos ir dokumentacijos centro „ŠVIESA ir STIKLAS“ svetainėje - www.lightandglass.eu
Stažuotę finansavo Lietuvos kultūros taryba
About
Chandeliers are the most ornate ceiling-mounted light fixtures that produce much light. Their long and rich history in various European countries is just beginning to receive thorough research attention. In the course of centuries, the forms and décor of chandeliers sensitively and expressively reacted to constant changes in European culture. As a result, several main types were formed, which are divided by researchers into melusines, ring/crown/wheel-shaped, one rod/stem/shaft/baluster, frame and dish-light chandeliers. Before the beginning of the 18th century, chandeliers were mainly produced from brass, iron, wood and horn. In the late 16th century, chandelier frames began to be decorated with rock crystal strings and pendants. From 1700, chandeliers were produced from glass, man-made crystal, and somewhat later, porcelain, papier-mâché and other materials. The variety of materials gave the manufacturers freedom and diversity of forms, but before the invention of the electric bulb, the source of light in chandeliers came from candles, which always had to be directed upright. With the invention of electricity, there remained almost no restrictions for chandelier forms.
In the rich history of light fixtures, chandeliers from the 16th to the first half of the 20th century that survived in Lithuania occupy an important place. The aim of this project is to present them. It is important to add that many chandeliers that decorated or still decorate Lithuanian buildings were brought from other European countries. Local attribution can be given only to a small part of these artefacts. However, this fact does not lessen their importance. Like other artefacts reflecting material culture, chandeliers vividly illustrate the history of Lithuania’s artistic import.
At the end of 2017, the first stage of the project “Heritage of Chandeliers in Lithuania” was finished. It is focused on the most valuable historical chandeliers of the Vilnius region. In 2019, the second stage of the research of the surviving chandeliers in Kaunas region was started. New data presented here have been mostly discovered by the author of the project during the last thirteen years of research on historical chandeliers.
Selection of chandeliers
Due to the turbulent history of the Lithuanian state, only a small part of chandeliers have reached our times. Many of them are no longer found in their original places, thus chandeliers of high artistic value from the interiors of sacral and secular buildings, which are currently held in Lithuanian museums and are included or not yet included in the register of cultural heritage of the Republic of Lithuania, are analysed in this database. Chandeliers held in private interiors or private collections are hardly accessible and have been excluded from the catalogue. Chandeliers that had extraordinary artistic and historical value, but considerably deteriorated or did not survive, and have been recorded in visual material, are presented separately. Only the artefacts manufactured by professional masters are analysed, while ethnographic wooden specimens that were hung in rich peasants’ homes and special chandeliers used for bridal showers are not considered. The significantly deteriorated chandeliers held in museums are currently not included either – they will supplement the database in the future, after their restoration.
Chronology
The chronological limits of the database include the period from the 17th century to the 1930s. This choice was determined by the survival of the earliest artefacts that have reached our days were manufactured in the Renaissance era and are dated to the late 16th century. The latest light fixtures analysed in the catalogue date to the interwar period. During World War II, several large metallurgical centres in Europe were destroyed, factories that manufactured chandeliers were closed, and their equipment was taken away or used for the war needs. This process took place in Lithuania as well, where the companies that manufactured chandeliers in the early 20th century and in the interwar period, even in small quantities, ceased their activity at that time. In the future, we intend to supplement the catalogue with descriptions of exceptional chandeliers created from the second half of the 20th to the early 21st century.
Data selection
Each entry of the database includes professional photos of chandeliers, data about the time, place, materials and techniques of production of the chandelier(s), and a detailed description of the artefact. A brief overview of the features of pendant chandeliers of a respective period is given, the type of a particular chandelier is defined, and its visual features are analysed. Whenever possible, data on historical images, written sources related to the artefact, information about the conducted restoration works, lost parts as well as known analogues in Lithuania or foreign countries are presented. The description ends with conclusions about the value and the extraordinariness of the artefact in the general context of Lithuanian and European chandeliers.
Articles
Alantė Valtaitė-Gagač. Origin, Types, and Functioning of Chandeliers with Serpent Arms: from the Netherlands to Lithuania, in: Art History and Criticism, Vol. 15, 2019, p. 5-20
Chandeliers with serpent arms held at the National Museum of Lithuania and the Lithuanian Art Museum are among the earliest found in Lithuania. Previous efforts to find chandeliers of similar décor in Latvia or Poland while collecting material on lighting fixtures in Lithuania and the neighbouring countries were unsuccessful. Due to that reason, it was thought that the spread of these chandeliers of extraordinary décor was limited to the territory of Lithuania. A closer and more thorough look into collections of Western European museums has revealed that the motif of an elegantly coiled snake on chandelier arms should be related to Hans Rogiers, a founder who worked in Amsterdam in 1598–1638.
In the article, the origin of chandeliers with serpent arms in Western Europe and the ways they could have possibly reached Lithuania are traced back for the first time. Specimens that survived or did not survive in Lithuania, their development and problems of dating are analysed. Their functioning space is explored and the subject of their symbolism is addressed. The article aims to present and evaluate the surviving chandeliers with serpent arms in Lithuania. In the research, instruments of formal, comparative, iconographic, and reconstructive analysis were used.
Alantė Valtaitė-Gagač. Papier-mache Chandeliers in the 19th Century: from History to Attribution and Reconstruction, in: Kultūros paminklai, Nr. 22, 2018, p. 112–121.
During the restoration of the Palace of Pac family in Vilnius old town (Didžioji Street. 7), fragments of papier-mache chandelier were found. The new material collected for the theoretical reconstruction of this luxurious artefact led to the publication of rare earlier unexplored papier-mache light fixtures in Lithuania.This article shortly presents types of papier-mache techniques and workshops in the foreign countries. Data of the written sources are analysed, various survived and not survived examples are overviewed. The main focus of article is the chandelier found in the Palace of Pac. Stylistics of fragments of the item shows that it was made in the middle of the 19th century. As the top and the bottom parts of the item were lost, the search of analogue chandelier was made. Accidentally the photo of the Palace of Verkiai were discovered, where three identical chandeliers can be seen. Referring to this iconographic material and the features of the discovered artefact, it can be assumed that chandelier may belong to one of the three chandeliers from the dining room of the Verkiai Palace. So far it is the only chandelier surviving in Lithuania with so many papier mâché décor details.
Alantė Valtaitė-Gagač. Chandeliers of Lithuania in the documents of XVII century, in: Kultūros paminklai, Nr. 17, Vilnius: Savastis, 2013, p. 144–155.
There are very little chandeliers survived from XVII c. in Lithuania. Few examples that reached our days can’t show the whole panorama of chandeliers of XVII c. of Lithuania, therefore thorough analysis of written sources was initiated. The purpose of this article is to introduce the social prevalence and functioning of chandeliers: to find out where, how many and in which way chandeliers were hanging, what materials were used in manufacturing of chandeliers, how many branches they had and what forms were custom for chandeliers of Lithuania in XVII c. In order to better understand the theme of article, development of European chandeliers to XVII century is introduced in article as well. Different Polish and Latin words (korona / corona, lichtarz / candelabra, jelenie głowa z rogami / cornibus cervini, swiecznik) that were used to describe chandeliers in written sources are introduced. They also show that various types of chandeliers existed: circular chandeliers reminiscent of a crown or wheel, whittled from wood in form of deer head with horns, orb chandeliers formed from decorated bars and one central stem having chandeliers. All these shapes were typical for Europe lands during IX–XVII centuries. The records in documents showed, that chandeliers usually were hanging in the interiors of churches and houses of very rich people as noblemen and bishops. Meanwhile petty noblemen and citizens of Vilnius were using candlesticks. Numerous references of chandeliers in the inventories of churches in XVII c. let us know that usually there was only one chandelier in the church. Also that most often it was hanging in the center of church, sometimes in front of great altar. The majority of chandeliers in documents are named as lichtarz wiszący and probably chandeliers with one central stem were usually called by this term. Undoubtedly, must be said that XVII century was the age of chandeliers made from brass. According references in documents, six, also eight or twelve branch chandeliers were most popular. To end with, valuable references of XVII c. documents showed that there were more various types of chandeliers than can be seen in Lithuanian museums or public interiors. Chandelier descriptions founded in the inventories revealed the basic information about chandeliers of Lithuania in XVII c., but also raised new questions and problems, which require new researches in future.
.png)