Vilniaus arkivyskupija

Unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 37253

Adresas: Vilnius

Pagaminimo laikas: 1800–1849

Pagaminimo vieta: Prancūzija (?) / Rusija (?)

Medžiaga, technika: bronza: liejimas, cizeliavimas; oksidavimas; auksavimas

Matmenys: aukštis su grandinėmis – 115 cm, korpuso aukštis – 65 cm, skersmuo – 80 cm

XIX a. karalienės Viktorijos valdoma Britų imperija buvo galingiausia pasaulio valstybė, užėmusi apie ketvirtadalį viso pasaulio teritorijos. Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, norėdamas pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę ir susigrąžinti įtaką Rytuose, nusprendė užkariauti Egiptą – svarbią britų kelio į kolonijinę Indiją atkarpą. 1798 m. Napoleonas su 350 laivų ir 30 tūkst. kariuomene surengė žygį į Egiptą.

Mados tendencijos visais laikais buvo glaudžiai susijusios su politiniais reiškiniais. Ampyro stilius siejamas su Napoleono I valdymo laikotarpiu ir Prancūzijoje vyravo 1800–1815 m., kituose Europos kraštuose, pavyzdžiui, Rusijoje, Anglijoje, Lenkijoje, išsilaikė iki XIX a. vidurio. Stilius pasižymėjo monumentalumu, ornamentika su valdžios ir triumfo simboliais. Populiarūs antikos, Egipto meno motyvai, kuriems įsigalėti neabejotinai įtakos turėjo minėtas Napoleono žygis.

Retai pasitaikančios kompozicijos ir ornamentikos sietynas buvo pagamintas ampyro stiliaus vyravimo laikotarpiu XIX a. I pusėje. Sunkiai nusakoma jo struktūra artima karkasiniams sietynams. Iš juodai oksiduotos juostos suformuotas į žvaigždę panašus šešiakampis, o kiekviename jo spindulio gale pritaisyta po dvi šakas su taurelėmis žvakėms (dabar elektros lemputėms). Erdvinę dirbinio kompoziciją sukuria iš kampų viršun kylančios fakelo pavidalo juostos, įsiremiančios į juodai dažytą burbulą, ir žemyn besileidžiančios palmečių juostos, apačioje užsibaigiančios lėkštele su kankorėžiu. Dirbinyje raiškus ampyro stilius ir jam būdingi antikos ir Egipto motyvai: šešiakampio galus puošia sfinksai, šakas – palmetės, juostas – vertikalus augalinis kandeliabrinis ornamentas, grifai, fakelai ir žvaigždės.

2013 m. sietynas grąžintas Vilniaus arkivyskupijai. Prieš tai jis buvo saugomas Lietuvos dailės muziejuje. 1973 m. Jonas Šaparauskas sietyną užfiksavo kabantį Vilniaus rotušės salėje (1941–1996 pastate veikė Lietuvos dailės muziejus). Nors dabartinis sietyno vaizdas darnus, ikonografinė medžiaga leidžia teigti, kad kai kurios matomos detalės nėra originalios. 1973-ųjų fotografijoje matyti, kad sietynas pakabintas ant keturių, o ne trijų grandinių, jos sukabintos ne ant kabliuko, o rozetės kraštuose. Taip pat skiriasi ir lėkštelės formos užbaigimas šviestuvo apačioje: seniau jis buvo gilesnis, su reljefiniu ornamentu, dabar – vos išgaubtas, be dekoro.

Sietynas tiek Lietuvos, tiek Europos sietynų kontekste pasižymi rečiau pasitaikančia kompozicija ir ampyro stiliaus ornamentika, todėl jis turi ne tik meninę ir istorinę, bet ir tipologinę vertę.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 24, 182.
  2. Stankevičienė Regimanta, Dailės kūrinio aprašas Uk 37253, 2013, in: Kultūros paveldo centro Kilnojamųjų objektų poskyrio archyvas.
  3. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 272.