Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono evangelisto ir apaštalo bažnyčia

Unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 8350

Adresas: Šv. Jono g. 12, Vilnius

Pagaminimo laikas: 1900–1901

Pagaminimo vieta: Lietuva, Vilnius / Petro Vileišio metalo dirbinių fabrikas (veikė 1900–1908) (?)

Medžiaga, technika: geležis, varis: kalimas, liejimas, štampavimas, karpymas, lankstymas, dažymas

Matmenys: didžiojo sietyno aukštis – apie 300 cm, skersmuo – apie 250 cm, mažesnio sietyno aukštis – apie 140 cm

Vieni įspūdingiausių ir didžiausių sietynų Vilniuje puošia Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono evangelisto ir apaštalo bažnyčią. Išlikusios Jano Bułhako XX a. pradžios fotografijos leidžia nustatyti, kad šventovėje tuomet buvo keturi kaltiniai sietynai ir keturi masyvūs ant žemės pastatomi kandeliabrai. Didžioji dalis komplekto išliko, tačiau apie 1979 m. dingo mažesnis sietynas, kabėjęs arčiau vargonų choro, nebėra ir mažiausio sietyno, kabėjusio greta didžiojo altoriaus.

Sietynų atsiradimo datą sufleruoja aukojimo įrašas ant dviejų didžiųjų kandeliabrų presbiterijoje: „Ofiara // Tadeusza Odyńca // 1900/1 roku“ (Tado Odineco auka, 1900/1 metai). Tadas Odinecas buvo Kumelionių dvarininkas ir savo lėšomis 1901 m. šioje bažnyčioje dėdei poetui Antoniui Edvardui Odinecui (Antoni Edward Odyniec, 1804–1889) pastatė memorialinį paminklą. Nėra aišku, ar dvarininkas fundavo tik šiuos du kandeliabrus, ar visą ažūrinių šviestuvų komplektą, tačiau dėl panašios dirbinių stilistikos jie visi priskirtini XX a. pradžiai.

Nesant išsamių rašytinių šaltinių, kūrinius atributuoti padeda jų stilistika. Stambius panašios plastikos metalinius dirbinius (pvz., Žąslių bažnyčios sakyklą ir presbiterijos groteles) amžių sandūroje gamino Vilniuje veikusi Zigmanto Ščensnavičiaus (Zygmunt Szczensnowicz) metalo dirbtuvė. Visgi įsižiūrėjus į inžinieriaus Petro Vileišio metalo dirbtuvės gaminius, tikėtina, kad didžiulis keturių sietynų ir keturių kandeliabrų komplektas buvo vienas pirmųjų šio fabriko profesionaliai atliktų užsakymų.

Specialiai šiai bažnyčiai kurti sietynai – vienetiniai kūriniai. Projekto autorius (-iai) didžiausiajam suteikė klasicizmo laikotarpiu atsiradusią krepšelio formą. Tarpuose tarp konstrukcinių strypelių ­„supintas“ ornamentas iš širdelių. Jis ganėtinai tipiškas ir dažnas ant XIX a. II pusės–XX a. pastatų balkonų grotelių. Didžiojo sietyno žiedą dviem eilėmis supa 100 žvakidėlių, o jas laikančios šakos meistriškai persuktos. Viršūnė papuošta kaltiniais akanto lapais su burbuliukais. Tokie pat lapeliai tarsi su riedančiais rasos lašeliais yra ant Petro Vileišio mechaninių dirbtuvių pagamintų dviejų gėlių stovų (saugomi Petro Vileišio rūmuose). Sietyno stiebas, kaip ir gėlių stovų kamienai, spirališkai apsukti metaline juosta, kas vėlgi patvirtina galimą dirbinių autorystę.

Už šių įspūdingų sietynų išsaugojimą turime būti dėkingi Šv. Jonų bažnyčios restauracijai vadovavusiam Vladui Drėmai ir garsiam kalviui Algirdui Stankui. 1984–1990 m. jis atnaujino stipriai sunykusį šviestuvų komplektą ir papildė jį naujais gaminiais. Išstudijavęs prie didžiojo altoriaus esančio sietyno kompoziciją, meistras nukalė naują šviestuvą, kuris įkomponuotas prie vargonų, vietoje 1979 m. dingusiojo.

Kaip atrodė bažnyčios interjeras be masyvių metalinių sietynų, galima pamatyti Juozapo Čechavičiaus 1874–1880 m. darytoje fotografijoje (saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje). Joje matyti žemai nuleisti nedidukai aplink savo ašį besisukantys stikliniai šviestuvai. Jie savo smulkiu siluetu neužpildo tuštokai atrodančios navos.

Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono evangelisto ir apaštalo bažnyčios sietynai – vieninteliai tokio įspūdingo dydžio kaltiniai sietynai Lietuvoje. Jie nepaauksuoti ir be krištolinių karulių, tačiau prabangūs dėl savo juodo ažūro. Sietynai vertingi kaip vietinės aukšto lygio kalvystės kūriniai, neabejotinai konkuruojantys su kitais Europos kraštų prabangiais šviestuvais.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Drėma Vladas, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, Vilnius: R. Paknio leidykla, 1997, il. 64 – p. 86; il. 164 – p. 182, 232.
  2. Stankevičienė Regimanta, „Sietynai“, in: Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, Vilnius, 1988, p. 534–535.
  3. Valtaitė-Gagač Alantė, „Sietynai Europoje ir XVII–XX a. pirmosios pusės sietynai Lietuvoje“, in: Kultūros paminklai. Vilnius: Savastis, 2009, Nr. 14, p. 95.
  4. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 101, 271.