Lietuvos dailės muziejus

Inv. Nr. MPM-2316

Adresas: Arsenalo g. 3A, Vilnius

Pagaminimo laikas: 1900–1911

Pagaminimo vieta: Vokietija (?)

Medžiaga, technika: vario lydinys: liejimas, štampavimas, cizeliavimas; auksavimo likučiai

Matmenys: aukštis – 104 cm, skersmuo su šakomis – apie 60 cm, žiedo skersmuo – 35 cm

Elektrinis apšvietimas įsigalėjo Europoje vyraujant art nouveau (įvairiuose kraštuose vadintas skirtingai: Vokietijoje – jugendstil, Austrijoje – secession, Ispanijoje – modern, Italijoje – stile liberty) stiliui XIX a. 9 dešimtmetyje–XX a. 2 dešimtmetyje. Art nouveau kabantiems šviestuvams būdingos organiškos, plastiškos, banguotos formos, spalvoto stiklo intarpai. Paviršiai dekoruoti plaukiančiomis, lanksčiomis linijomis, susijungiančiomis su stilizuotais gėlių, lapų, paukščių, moterų figūrų motyvais. Visgi kai kuriuose Europos kraštuose šio stiliaus raiška buvo ne tokia plastiška, o labiau geometrizuota. Būtent tokią ją matome Vokietijoje ir Austrijoje sukurtuose dirbiniuose. Tą liudija ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas 1910 m. nežinomo* apšvietimo priemonių fabriko Beleuchtungskörper (išvertus Apšvietimo priemonės) katalogas: sietynuose iš plonyčių vamzdelių ar besileidžiančių laidų daugiausia formuojamos tiesios linijos, apjuosiamos plačia santūriai dekoruota juosta.

Lietuvos dailės muziejaus sietynas, kaip ir dauguma kitų panašių dirbinių, neturi jokio įkalo, žyminčio dirbtuves ar pagaminimo šalį. Atsižvelgiant į išilgintą vertikalią sietyno kompoziciją, minimalų dekorą ir gana kokybišką atlikimą, tikėtina, kad jis buvo pagamintas Vokietijoje. Pagrindinis vamzdelio formos kamienas apačioje užbaigtas dubenėlio formos detale su lizdu elektros lemputei. Seniau jis turėjo stiklinį gaubtą – jis, deja, neišliko. Remiantis panašiais pavyzdžiais Beleuchtungskörper 1910 m. kataloge, apatinės dalies gaubtas galėjo būti ganėtinai platus, galbūt netgi su metalo juostele ar kutais. Sietyno kamienas – su aukščio reguliatoriais, todėl pagal poreikį apatinis šviesos šaltinis galėjo būti nuleidžiamas arba pakeliamas. Sietyno žiedas su trimis šakomis pakabintas ant grandinių. Jos sudarytos iš štampuotos skardos plokštelių ir apačioje įvertos į art nouveau stiliaus plaukiančių linijų kilputes.

Lietuvoje daugiausiai išliko konstruktyviojo art nouveau arba tik art nouveau stiliaus bruožų turinčių sietynų. Aptartasis šviestuvas XX a. pradžios Lietuvos sietynų kontekste yra vertingas kaip gerai suprojektuotas pramoninės gamybos dirbinys.

 

* Kataloge vaizduojamų sietynų gamintoją bandyta identifikuoti kartu su apšvietimo priemonių restauratoriais ir sietynų katalogų kolekcininkais Šveicarijoje, Ciuriche. Anot Olivierio ir Christinos Perrinų, kataloguose būdavo vienas specialus išplėšiamas lapas su gamintojo informacija. Siekdami išvengti konkurencijos, prekybos agentai nuo savo klientų slėpdavo parduodamos produkcijos firmų pavadinimus. Lapas su informacija apie Beleuchtungskörper katalogo sietynų gamintoją greičiausiai taip pat buvo išplėštas.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Beleuchtungskörper GmbH, t. 1–2, Berlin, 1910, in: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyrius, A851.
  2. Ceškaitė-Brėdikienė Laimutė, Dizaino raida nuo Morriso iki Morrisono, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 86.
  3. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 96, 216.
  4. Valtaitė-Gagač Alantė, „XIX a. II p.–XX a. I p. sietynų gamyba pramoninėse Europos dirbtuvėse ir jų paveldas Lietuvoje“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, 2011, t. 61, p. 63–75.