Lietuvos dailės muziejus

Inv. Nr. TM-840

Adresas: Arsenalo g. 3A, Vilnius (šiuo metu eksponuojamas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje)

Pagaminimo laikas: 1887–1911

Pagaminimo vieta: Vidurio Europa

Medžiaga, technika: bronza, vario lydinys: liejimas, štampavimas; auksavimo likučiai; stiklas, krištolas: liejimas, šlifavimas, raižymas

Matmenys: aukštis – 80 cm

Krištolinis Lietuvos dailės muziejuje saugomas sietynas priklauso kamieninių tipui. Viršutinėje ašies dalyje pakaitomis suverti trys nedideli šlifuoto stiklo vamzdeliai ir keturios plokštelės su ūseliais. Sietyno stiebo viduryje – stiklinė šešiabriaunė gausiai profiliuota detalė, po ja užvertas metalinis diskas, į kurį įstatytos šešios šakos. Jos horizontalios, kiekviena sudaryta iš trijų bangelių. Šakų galuose primontuotos lygaus paviršiaus nedekoruotos žvakidėlės. Kiekvienos šakos apatinėje dalyje matyti po tris išsikišimus su skylutėmis karuliams, kurie greičiausiai neišliko. Po šakų vainiku stiebas užbaigiamas finialu* su šešiais ūseliais ir kabučiais.

Ant sietyno ūselių iš viso sukabinti 32 stambūs 5 rūšių karuliai: viršuje – rombo formos, žemiau – plokšti ąžuolo lapo formos su raižyta žvaigždute, su treliažu, violončelės formos ir su nežymia briauna ties viduriu. Garsi vokiečių menotyrininkė Käthe Klappenbach monografijoje apie stiklo / krištolo sietynus iki 1810 m. pateikia karulių katalogą [2]. Skirtingais laikotarpiais šioms trapioms puošmenoms buvo suteikiamos skirtingos formos, jos įmantriai šlifuotos ir raižytos.

Žvelgiant į sietyno struktūrą, matyti, kad ant ūselių sukabinti karuliai kuria išilgintą, vertikalų sietyno vaizdą. Remiantis išlikusiais pavyzdžiais Vakarų Europos kraštuose, plačiausia ir kompoziciškai stipriausia šio sietyno dalis turėtų būti šakų vainikas. Deja, šis svorio centras prarastas – pačių šakų nepuošia nė vienas karulys (ant jų turėtų kabėti dar 21).

Ikonografiniai ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad krištolinių / stiklinių sietynų nemažai būta ir Lietuvos dvaruose, ir bažnyčiose. Medžiagos trapumas ir nepalankios istorinės aplinkybės nulėmė, kad jų mūsų krašte išliko labai mažai. Dėl išskirtinio karulių dydžio šis sietynas Lietuvoje yra tipologiškai retas.

 

* Finialas [lot. finire – užbaigti] – lelijos žiedo, pumpuro arba drapiruotos vazos pavidalo dekoro elementas. Taikomas architektūros ir baldų puošyboje. Finialu vadinama ir analogiškos paskirties bumbulo, vaisiaus, lapų arba gėlių puokštės pavidalo puošmena [1].

Šaltniai ir literatūra:

  1. Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 125.
  2. Klappenbach Käthe, Kronleuchter: Mit Behang aus Bergkristall und Glas sowie Glasarmkronleuchter bis 1810, Berlin: Akademie Verlag, 2001.
  3. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 39–45, 77, 78.