Vilniaus mėsininkų cecho sietynas

-

Adresas: -

Pagaminimo laikas: apie 1757 m.

Pagaminimo vieta: Lenkija, Gdanskas (?) / Lietuva, Vilnius (?)

Medžiaga, technika: žalvaris (?): liejimas, cizeliavimas, raižymas

Matmenys: nežinomi

Žymiausias XX a. I pusės Vilniaus fotografas Janas Bułhakas (1876–1950) nuotraukose įamžino ne tik mums svarbias miesto erdves ar asmenybes, bet ir miestiečių kasdienybę menančius artefaktus. Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistoje Jano Bułhako fotografijų knygoje Įvykiai ir žmonės. Apylinkės publikuojamas į atskiras dalis pabirusio Vilniaus mėsininkų cechui kadaise priklausiusio metalinio vėlyvojo baroko stiliaus sietyno vaizdas.

Kaip ir būdinga XVII–XVIII a., nuotraukoje matoma pakabinama apšvietimo priemonė – kamieninio, dar vadinamo Nyderlandų arba voro, tipo, su bumbulu apačioje. Gilios ir putlios lėkštelės vaškui nuvarvėti suskirstytos skiltelėmis ir primena kriaukles. Įvairių variacijų kriauklių formos lėkštelės ant sietynų Europoje aptinkamos jau XVII a. I pusėje [2]. Išlikusios trys šakos – S raidės formos, dekoruotos vingriais dinamišką vaizdą kuriančiais lapeliais. Dirbinio plastika leidžia jį datuoti XVIII a. III ketvirčiu, kai vyravo vėlyvojo baroko atmaina rokokas. Prielaidą patvirtina ir ant sietyno bumbulo išraižyta data su ne visu matomu įrašu lenkų kalba: „Roku·1757 // <...> ƵDANKIEW <...> // Cirszo“.

Nemažai panašių sietynų buvo gaminama ir išliko Gdanske (dab. Lenkija). Vienas iš tokių pavyzdžių puošia nedaug nuo šio gamybos centro nutolusią Jeglovniko (lenk. Jegłownik) kaimelio parapinę bažnyčią (Lenkijos šiaurės rytuose) [4]. Žinomi pavyzdžiai leidžia daryti prielaidą, kad pristatomas sietynas buvo importuotas iš Gdansko.

Šaltiniais nepagrįsta, bet galima kelti hipotezę, kad dirbinys galbūt kabėjo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (pranciškonų) bažnyčioje priešais Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altorių, kuriuo nuo seno rūpinosi mėsininkų cecho nariai. Kaip rašo Auksė Kaladžinskaitė-Vičkienė, XVII–XVIII a. bažnyčių ir vienuolijų mecenatais tapdavo ne tik didikai ir dvasininkija, bet ir pasiturintys miestiečiai, miestiečių organizacijos – cechai ir brolijos. Kiekvienas cechas, siekdamas atskleisti savo narių pamaldumo „laipsnį“, varžėsi dėl altoriaus puošnumo ir turtingumo [3]. Vilniaus krikščionių mėsininkų cechas gyvavo tris šimtmečius ir XIX a. pagal įsigalėjusią tradiciją tebeglobojo priskirtą altorių. Gerokai aplūžęs ir nebenaudojamas sietynas XX a. I pusėje neliko nepastebėtas atidaus fotografo.

Kaip rodo pavyzdžiai, užsienio kraštuose panašių sietynų išliko, tačiau Lietuvos kabančių apšvietimo priemonių kontekste šis dirbinys būtų meninę, istorinę ir tipologinę vertę turintis retas pavyzdys.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Bułhak Jan, Vilnius, III knyga: Įvykiai ir žmonės. Apylinkės, sudarytoja Jūratė Gudaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, p. 222, il. 201.
  2. Jarmuth Kurt, Lichter leuchten in Abendland: Zweitausend Jahre Beleuchtungskorper, Germany: Braunschweig: Klinkhardt & Biermann, 1967, p. 179.
  3. Kaladžinskaitė-Vičkienė Auksė, „XVI–XVIII a. Vilniaus amatininkų cechai ir jų altoriai“, in: Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraštis, t. XXIV, Vilnius, 2004, p. 95, 107, 111.
  4. Sietynas Jeglovniko (lenk. Jegłownik) Dievo Motinos Nuolatinės Gelbėtojos bažnyčioje, in: Lenkijos nacionalinio paveldo instituto archyvas, Nr. WRM 000 000 003 415.