Pacų rūmų sietynas

-

Adresas: -

Pagaminimo laikas: 1840–1848

Pagaminimo vieta: Rusija (?) / Vakarų Europa (?)

Medžiaga, technika: geležies lydinys: liejimas, lankstymas; medis: drožyba; auksavimo likučiai; papjė mašė: liejimas; auksavimo likučiai

Matmenys: skersmuo su šakomis – 179 cm, kamieno fragmentas – 23 x 25 x 25 cm

Buvusiuose Pacų rūmuose Vilniuje, Didžiojoje g. 7, nusprendus įrengti viešbutį, nuo 2014 m. vykdyti nuoseklūs archeologiniai, architektūriniai ir polichrominiai tyrimai. Sluoksnis po sluoksnio atidengtas sienų dekoras, mūrai ir erdvės suteikė galimybę dailės istorikams iš naujo rekonstruoti turtingą rūmų raidos įstoriją [1]. Tęsiant darbus ir 2017 m. vasarą valant nebenaudojamą rūmų pagalbinę – tarnų laiptinę, 3-iame jos aukšte, arčiau palėpės, visiškai netikėtai aptiktos metalinės ir lipdybinės konstrukcijos. Ištraukus visus fragmentus paaiškėjo, jog tai yra kadaise rūmuose kabėjusio papjė mašė* sietyno liekanos.

Sietyną atributuoti padeda jo stilistika. Daugiausia išliko dirbinio šakas puošusių juostinių ornamentų su negiliais įrėžimais. Išstudijavus šio motyvo raidą, paaiškėjo, kad jis naudotas jau Renesanso laikotarpiu. Anglų architektas, dizaineris Owenas Jonesas knygoje Ornamento gramatika [2] publikavo įvairių kraštų ir laikotarpių ornamentų pavyzdžius. Akanto lapeliai, jų sukiniai, juostos motyvas ir žuvies galvutė itin panašūs į motyvus, atvaizduotus renesansiniame Gudričo (Goodrich) pilies (Herefordšyras, Anglija) frizo piešinyje. Kiti išlikę motyvai sietyne, pavyzdžiui, ant mažųjų šakų persukti akanto lapeliai (angl. crocket), būdingi gotikos laikotarpiui, o medžioklės scenos ant medalionų – nestilizuotos ir atvaizduotos itin realistiškai. Atkartoti ir tarpusavyje laisvai sukomponuoti skirtingų laikotarpių puošybos elementai sufleruoja, kad sietynas pagamintas išties profesionalių ir įgudusių meistrų istorizmo laikotarpiu, t. y. XIX a. viduryje.

Nors išlikusios detalės nemažai atskleidė apie pirminį prabangaus šviestuvo vaizdą ir apytikslį pagaminimo laiką, dėl prarastų viršutinės ir apatinės sietyno kamieno dalių nebuvo galima iki galo įsivaizduoti visos dirbinio struktūros. Buvo neaišku, kur galėjo būti montuojamos keturios mažosios šakos. Teorinei rekonstrukcijai atlikti buvo nutarta ieškoti analogų užsienio šalių rūmų interjeruose, įvairių kraštų istorinių apšvietimo priemonių raidos albumuose, kol visiškai netikėtai aptiktos kunigaikščių Vitgenšteinų dvaro interjero XIX a. pabaigos–XX a. pradžios fotografijos. Jos leidžia kelti kelias hipotezes: 1) Didžiojoje g. 7 surasti sietyno likučiai galėjo čia patekti iš Verkių rūmų; 2) tiek Vitgenšteinų, tiek Pacų rūmams arba juose įsikūrusioms carinės Rusijos karinėms žinyboms sietynai buvo užsakyti iš tų pačių dirbtuvių.

XIX a. viduryje buvusiuose Pacų rūmuose jau buvo įsikūręs carinės Rusijos karinis štabas. Tačiau šios įstaigos dokumentuose nėra įrašų, liudijančių tokio prabangaus sietyno įsigijimą [1], todėl kiek labiau įtikinama šiuo metu atrodo pirmoji versija, kurią ir paanalizuosime.

Apie 1840 m. Verkių rūmus įsigijo Rusijos kunigaikštis ir Vokietijos princas Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas. Rytų oficiną jis perstatė į rūmus, prabangiai įrengė interjerus [3]. Beveik iškart po rekonstrukcijos, 1848 m., puošniausią rūmų salę, vadinamą Riterių arba valgomuoju, Vasilijus Sadovnikas įamžino akvarelėje, o jos spalvotos reprodukcijos paplito per Jono Kazimiero Vilčinskio 1842–1875 m. leistą Vilniaus albumą. Chromolitografijoje sietynų vaizdas nėra itin detalus, bet tikrai matyti išskirtinės, lengvai atpažįstamos detalės: apvalūs medalionai, S raidės formos šakos su riestėmis ir penkiomis žvakidėlėmis galuose, savitas šakų išlenkimas. Piešinio vaizdą patikslina fotografo Juozapo Čechavičiaus 1873 m. ir brolių Butkovskių 1912–1914 m. darytos salės fotografijos. Riterių salės projekto autorius – šveicarų kilmės architektas Simonas Bernaras [3]. Trys dideli sietynai greičiausiai pagal užsakymą buvo specialiai kurti šiai erdvei galbūt meistrų iš Rusijos, kur buvo gerai įvaldyta papjė mašė technika, arba Vakarų Europos. Riterių salėje kabėjo Horace’o Vernet paveikslas, vaizduojantis kunigaikščių šeimos Ponią, išjojančią į medžioklę, apsuptą vyro ir vaikų. Nenuostabu, jog medžioklės scenos buvo išplėtotos ir ant sietynų medalionų.

XX a. pradžioje kunigaikščiai Vitgenšteinai pasitraukė į Vokietiją. Keičiantis dvaro savininkams, rūmai palaipsniui vis labiau nyko. Per Pirmąjį pasaulinį karą kunigaikščių sukauptos meno vertybės buvo išgrobstytos. Greičiausiai per karus į skirtingas vietas išvežti ir sietynai, kurių vieną galėjo pasiimti caro kariniai pareigūnai patalpoms Didžiojoje g. pasipuošti.

Iš puošnios pakabinamos apšvietimo priemonės išliko kubo formos medinis kamieno fragmentas su išskobtais kampais. Jo viršuje ties kiekvienu kampu padarytos viena, dvi, trys ir keturios duobutės, žyminčios konkrečios sietyno šakos vietą. Ši išlikusi stambiausia medinė kamieno dalis buvo puošta papjė mašė lietais medalionais su medžioklės scenomis. Deja, išliko tik dviejų fragmentai: viename iš jų pavaizduoti skalikai, puolantys stirną, kitame – čiumpantys šerną. Medalionų pakraštėliai užbaigti papjė mašė perliukų apvadu. Ovalios formos medinio kubo šonai, prie kurių tvirtinti medalionai, buvo meistro sunumeruoti skaitmenimis 1, 2, 3, 4. Apžiūrėjus išlikusius fragmentus paaiškėjo, kad sietynas turėjo aštuonias šakas. Mūsų dienas pasiekė tik septynios: trys didelės ir keturios mažos. Dvi didžiosios šakos net ir po daugelio nepalankių metų išliko įmontuotos savo vietoje – kamieno kraštuose tarp medalionų. Jos yra S raidės formos, su primontuota rieste viduryje, gale išsišakojusios su penkiomis žvakidėlėmis.

Nors tenka apgailestauti dėl blogos sietyno būklės, tačiau nubyrėjęs dekoras atskleidžia papjė mašė technikos ir montavimo ant gaminio ypatumus. Ant geležinių išlankstytų šakų konstrukcijų matyti užvynioti siūlai. Jie, ko gero, buvo naudojami sudaryti grublėtam paviršiui, prie kurio geriau kibtų klijais tvirtinamos papjė mašė detalės. Kai kuriose vietose popieriaus masės dekoro elementai suskilę į dvi dalis, kas liudija, jog detalės buvo formuojamos ir lipdomos ne tiesiai ant metalinių konstrukcijų, bet liejamos iš dviejų dalių ir tik vėliau klijais tvirtinamos ant rėmo. Įdomu tai, jog ne visi šakų puošybos elementai buvo iš popieriaus masės. Šakų galuose pritvirtinta geležinė taurelė, į kurią montuoti keturi strypeliai žvakidėlėms. Taurelė uždengta medine drožinėta, į korintinį kolonos kapitelį panašia detale. Gali būti, jog ji gaminta iš medžio siekiant patvarumo.

Fotografo J. Čechavičiaus 1873 m. nuotraukoje matyti, jog Riterių salę puošė visas apšvietimo priemonių komplektas. Jį sudarė ne tik trys sietynai, bet ir to paties stiliaus sieniniai šviestuvai – bra. Nuotraukoje jų matyti septyni, bet greičiausiai būta daugiau. Bra buvo pritaikyti šviesti penkiomis žvakėmis, jas laikė iš papjė mašė lieti baziliskai. Šios mitologinės būtybės puošė ir sietynų šakas, deja, išraiškingos dekoratyvios detalės ant sietyno neišliko.

Remiantis archyvine ikonografine medžiaga ir rasto dirbinio savybėmis, galima daryti išvadą, jog buvusiuose Pacų rūmuose rasti sietyno fragmentai greičiausiai priklauso vienam iš trijų Verkių rūmų valgomojo šviestuvų. Tai kol kas vienintelis Lietuvoje išlikęs sietynas su tiek daug papjė mašė technika atlikto dekoro.

* Papjė mašė (pranc. papier-mâché) – malto popieriaus, kreidos, gipso, krakmolo, miltų, klijų ir kitų rišamųjų medžiagų masė. Žr. Dailės žodynas. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1999, p. 313.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Klajumienė Dalia, „Pacų rūmų VilniujeXVI–XX a. I p. interjero dekoro elementų atodangos“, in: Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos aktualijos, Kaunas, 2017, p. 112–133.
  2. Owen Jones, The Grammar of Ornament, London: Bernard Quaritch Ltd., 1868, p. 269.
  3. Pakalnis Romas, Verkiai. Praeitis, dabartis, svajonės, Vilnius: Logotipas, 2003, p. 26.
  4. Valtaitė-Gagač Alantė, „XIX a. papjė mašė sietynai: nuo istorijos iki atribucijos ir rekonstrukcijos”, in: Kultūros paminklai Nr. 22, Vilnius: Savastis, 2018, p. 144–153.