Lietuvos nacionalinis muziejus

Inv. Nr. IM-4618

Adresas: Arsenalo g. 1, Vilnius

Pagaminimo laikas: 1587–1649

Pagaminimo vieta: Nyderlandai, Amsterdamas (?) / Lietuva, Vilnius (?)

Medžiaga, technika: žalvaris: liejimas, cizeliavimas

Matmenys: aukštis – 58 cm

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi du sietynai su gyvatės formos šakomis yra vieni seniausių tarp išlikusių Lietuvoje (taip pat skaityti Lietuvos nacionalinio muziejaus sietyno IM-13029 aprašymą). 2009–2015 m., renkant medžiagą apie Lietuvos ir kaimyninių šalių apšvietimo priemones, analogiško dekoro sietynų nepavyko aptikti nei Latvijoje, nei Baltarusijoje, nei Lenkijoje. Dėl šios priežasties manyta, kad tokio dekoro šviestuvai buvo paplitę tik Lietuvos teritorijoje. Dar kartą nuosekliai peržvelgus Vakarų Europos muziejų kolekcijas paaiškėjo, kad elegantiškai susirangiusios gyvatės motyvas sietynų šakose kilęs Vakarų Europoje ir turi būti siejamas su Amsterdame 1598–1638 m. aktyviai dirbusio liejiko Hanso Rogierio van Harelbekeʼės pavarde.

Nyderlandų nacionaliniame meno ir istorijos muziejuje Amsterdame saugoma sieninė žvakidė (Inv. Nr. BK-BR-946-S https://www.rijksmuseum.nl/nl/collectie/BK-BR-946-S) sudaryta iš kartušo formos laikiklio su liūto galvute ir į ją įstatytos susirangiusios gyvatės formos šakos su žvakidėle. Kartušo pakraščiuose išlietas įrašas su liejiko inicialais ir data (apytikslis vertimas: Saugokitės gyvatės ugnies ir būkite drąsūs kaip liūtai, Hans Rogier, 1599). Istorikai Berendas Dubbe ir Fransas van Molle 1971 m. straipsnyje apie liejiką H. R. van Harelbekeʼę rašė, kad jis gaminęs ne tik žvakides, bet ir sietynus su gyvatės formos šakomis, olandiškai vadinamus slangenkroon (liet. gyvačių vainikas) [1]. Vardinant išlikusius pavyzdžius, svarbu atkreipti dėmesį į sietynų funkcionavimo vietas: du šio meistro gaminti sietynai išliko Bureno ir Eke-Vilio reformatų bažnyčiose Nyderlanduose, vienas sietynas anksčiau puošė Dordrechto augustijonų bažnyčią (dabar priklauso žymaus bankininko ir kolekcininko Simono van Gijno namui-muziejui Dordrechte, Nyderlanduose, https://www.huisvangijn.nl/objecten/kaarsenkroon/). Žinoma, kad dar vienas šio meistro sietynas 1617 m. buvo pirktas Deventerio savivaldybės vyno daryklai-namams. Autoriai B. Dubbe ir F. van Molle straipsnyje taip pat mini išlikusias ir kiek grubesnio darbo, greičiausiai kitose dirbtuvėse nulietas žvakides ir sietynus su gyvatės formos šakomis (šakų pora Šv. Petro bažnyčioje Berlare ir sietynas Šv. Lauryno reformatų bažnyčioje Alkmare, Nyderlanduose). Tai, ko gero, liudija šį ornamentą buvus populiarų ir bandymus jį kopijuoti.

Analizuojant Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomą sietyną, labai svarbus H. R. van Harelbekeʼės žvakidės kartušo pakraščiuose išlietas įrašas, raginantis saugotis gyvatės ugnies ir būti stipriems kaip liūtas. Įrašas padeda suvokti Lietuvoje išlikusių išskirtinio dekoro sietynų simbolinę reikšmę ir jų paskirtį. Žalvarinių sietynų dekoras XVII ir vėlesnių amžių Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose beveik neaprašomas. Remiantis XX a. I pusės ikonografine medžiaga, žinoma, kad šviestuvai su gyvatės formos šakomis buvo naudojami Lietuvos sinagogose (Valkininkų, Kelmės, Vilniaus Didžiojoje) [5], dvaruose (Tytuvėnai), kelios gyvatės formos šakos rastos Bagaslaviškio bažnyčioje. Šis Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas sietynas greičiausiai kabėjo Tado Vrublevskio kabinete (dabar Vrublevskių biblioteka). Tai patvirtina 1932 m. Jano Bułhako daryta fotografija ir joje užfiksuotas identiškas kabantis sietynas [2]. Remiantis minėtame užsienio istorikų straipsnyje pateikiamomis žiniomis ir lietuviška ikonografine medžiaga, akivaizdu, kad sietynai su simbolinėmis gyvatės formos šakomis nebuvo specialiai skirti vienos rūšies interjerams (pvz., sinagogoms), bet tiek Nyderlanduose, tiek Lietuvoje naudoti skirtinguose sakraliniuose, pasaulietiniuose viešuose ir privačiuose interjeruose.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomo sietyno kamienas – baliustros formos, suvertas iš keleto detalių. Stambus pakabinti skirtas žiedas ir diskas po juo – itin panašūs į H. R. van Harelbekeʼės lietų sietynų. Šakos įstatytos į disko formos plokštelę, jas laiko kištukai su ovaliomis galvutėmis. Rankiniu būdu lietos ir apšlifuotos detalės nebuvo idealiai vienodos, todėl, kaip ir būdinga seniesiems sietynams, kiekviena šaka, vieta jai įstatyti ir kaištis liejiko pažymėti tam tikru puncu įmuštų duobučių skaičiumi. Amsterdame dirbusio liejiko žvakidžių ir sietynų šakos raižytos gyvatės žvynus (odą) imituojančiais lankeliais, o gyvatės galvutė detalizuota: su akimis, nosies ir ausų landomis, liežuviu. Lietuvoje išlikusio sietyno šakos lygios, gyvatės galvutė stipriai stilizuota ir be detalių, tačiau atlikta meistriškai. Sietynas elektrifikuotas, todėl originalios taurelės žvakėms nuimtos, vaškinėse (lėkštelėse vaškui) padarytos skylutės laidams prakišti. Datuota H. R. van Harelbekeʼės žvakidė patvirtina prielaidą, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomo sietyno forma – manieristinė (renesansinių sietynų šakos tiesesnės, horizontalesnės, o barokinių – stipriai išriestos, banguojančios S raidės formos).

Muziejuje saugomas dirbinys – unikalios vertės, atspindintis glaudžius Lietuvos ir Vakarų Europos kultūrinius saitus.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Dubbe Berend, Van Molle Frans, „De Amsterdamse Geelgieter: Hans Rogiers Van Harelbeke († 1638)“, in: Netherlands Yearbook for History of Art, kn. 22, 1971, p. 21–40.
  2. Jan Bułhak, Vilnius, kn. 3: Įvykiai ir žmonės. Apylinkės, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, p. 264.
  3. Kačinskienė Klaudija, Mažeikienė Ona, XVI–XX a. pr. apšvietimo priemonės, Vilnius: Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejus, 1980, p. 33.
  4. Lamp en licht: in 16de en 17de eeuwse woonhuizen, Rotterdam: Museum Boymans-van Beuningen, 1987, p. 8–9.
  5. Niunkaitė-Račiūnienė Aistė, Lietuvos žydų tradicinio meno ir simbolių pasaulis. Atvaizdai, vaizdiniai ir tekstai, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011.
  6. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 60, 97, 98, 224, 229.