Vilniaus arkivyskupija

Unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 38184

Adresas: Vilnius

Pagaminimo laikas: 1500–1549 (?) (skulptūrėlė), 1587–1649 (sietynas)

Pagaminimo vieta: Lietuva, Vilnius (?) / Vokietija (?)

Medžiaga, technika: žalvaris: liejimas, tekinimas, cizeliavimas, graviravimas

Matmenys: aukštis – 123 cm, skersmuo – 77,5 cm

Žalvarinis sietynas su vyro skulptūrėle yra vienas žinomiausių ir vertingiausių Lietuvoje, tačiau išsamesnių tyrimų per pastaruosius dešimtmečius jis nesulaukė. Dirbinio datavimas skirtinguose šaltiniuose varijavo: 1983 m. Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje jis datuotas XVI a. pabaiga [2], 1985 m. restauravimo pase – XVIII amžiumi [1].

Šviestuvas priklauso kamieninių tipui. Stiebo viršuje – grubokai lieta ažūrinė piltuvėlio formos rozetė, po ja – kario skulptūrėlė. Pavaizduotas vyras su kalaviju ir iškilmingai iškelta buože rankoje – aukštuomenės atstovas. Jo apdarai būdingi XVI a. 2–3 dešimtmečiui. Pagrindinis drabužis – su plačiomis dekoratyviomis rankovėmis, didele kvadratine iškirpte, klostuotu sijonu juostomis apsiūtais kraštais, jis vadinamas sajanu. Pasmakrėje matyti tankiai paraukti marškiniai, kurie taip pat buvo madingi XVI a. I pusėje. Galva pridengta berete su prigludusiu atlanku šonuose. Po sajanu matyti kelius siekiančios kelnės [3]. Apavas – lengvos viršuje atviros kurpės su plačiu buku priekiu, vokiškai vadinamos kuhmaulschuh (pažodžiui – karvės snukio batai). Rašytiniai šaltiniai liudija, kad sajanus XVI a. I pusėje vilkėjo LDK valdovo rūmų dvariškiai, o XVI a. II pusėje – ir atokesnėse LDK vietovėse gyvenantys bajorai. Beretės Lietuvoje nešiotos rečiau, o lengvas kurpes dėl atšiauraus Lietuvos klimato avėjo tik artimiau su valdovo rūmais bendravusieji [3]. Visgi, remiantis vokiečių renesanso tapytojų darbais, galima teigti, kad skulptūrėlėje greičiausiai pavaizduotas XVI a. I pusėje samdytas vokiečių pėstininkas landsknechtas. Ji nuo kitų sietyno dalių skiriasi ne tik metalo spalva, bet ir atlikimo kokybe. Panašu, kad buvo nulieta įgudusių meistrų XVI a. I pusėje, o Vilniaus arkivyskupijos sietynui pritaikyta kiek vėliau.

Ant sietyno stiebo pakaitomis suverti profiliuoti vamzdeliai ir keturi diskai su ertmėmis šakoms ir reflektoriams įstatyti. Kamienas apačioje, kaip būdinga barokiniams sietynams, užbaigtas stambiu rutuliu. Jis atliko ne tik dekoratyvinę funkciją, bet ir paviršiumi atspindėjo žvakių skleidžiamą šviesą. Visos stiebo detalės, įskaitant rutulį, nežymiai puoštos raižytomis skirtingo pločio juostelėmis. Reflektoriai ir šakos sudaro į apačią platėjantį sietyno siluetą. Viršuje sumontuoti penki maži reflektoriai. Kad geriau atspindėtų šviesą, jie pakreipti kampu ir atspindi penkių viršutinių žvakių šviesą. Į trečią diską nuo viršaus įstatyti penki didesni reflektoriai, kad sustiprintų dešimties apatinių žvakių skleidžiamą šviesą.

Visų sietyno šakų puošyba vienoda, jos skiriasi tik dydžiu: penkios viršutinės – mažesnės, dešimt apatinių – didesnės. Visos jos stipriai išlenktos S raidės formos, stipriai nulenktos žemyn. Tokio silueto šakos imtos gaminti XVI a. pabaigoje (žinomi konkretūs datuoti pavyzdžiai Gdanske, Rygoje) ir buvo populiarios visą baroko laikotarpį. Sietyno šakų kilpose pavaizduoti elniukai. Dešine priekin atkišta kojyte jie prispaudę sietyno šaką apžiojusios žuvies uodegą. Žuvies motyvas dažnai sutinkamas ant sietynų, gamintų XVI a. II pusės–XVII a. Vidurio Europos regione.

Sietynas Lietuvos dailės muziejui buvo perduotas iš Vilniaus arkikatedros, 2014 m. jis grąžintas Vilniaus arkivyskupijai [4]. Arkikatedros inventoriuose sietyno paminėjimo kol kas aptikti nepavyko. Šio dekoratyvaus ir vertingo šviestuvo kopijomis papuoštos Valdovų rūmų salės.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Kultūros paminklo restauravimo pasas: Žalvarinis 15 šakų sietynas TM-1884. Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas, 1985, in: KPC biblioteka, f. 40, ap. 1, b. 434, 435.
  2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius: Mokslas, t. 10, 1983, p. 148.
  3. Matušakaitė Marija, Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2003, p. 74–76, 86.
  4. Surdokaitė-Vitienė Gabija, Sietynas (I), Dailės kūrinio aprašas Uk 38184, 2014, in: Kultūros paveldo centro Kilnojamųjų objektų poskyrio archyvas.
  5. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 275.
  6. Valtaitė-Gagač Alantė, „Lietuvos sietynai XVII a. dokumentuose“, in: Kultūros paminklai, Nr. 17, Vilnius: Savastis, 2012, p. 152.