Lietuvos nacionalinis muziejus

Inv. Nr. IM-4622

Adresas: Arsenalo g. 1, Vilnius

Pagaminimo laikas: 1750–1799

Pagaminimo vieta: Lietuva, Vilnius (?) / Lenkija (?)

Medžiaga, technika: bronza: liejimas, tekinimas, cizeliavimas, raižymas; auksavimo imitacija

Matmenys: aukštis – 57 cm, skersmuo – 60 cm

Lietuvos nacionalinio muziejaus apšvietimo priemonių kataloge (1980) sietynas datuojamas XVII a. II puse [1]. Lenkijos meno paminklų kataloge (1975) publikuotas formomis ir puošyba itin panašus sietynas iš Lešno (lenk. Leszno) Šv. Mikalojaus parapinės bažnyčios. Jis knygoje datuojamas XVII amžiumi [2]. 

Iš tiesų sietynus su stambiu bumbulu stiebo apačioje imta gaminti įsigalint baroko kultūrai XVII a. Nyderlanduose (dėl to vadinami Nyderlandų, olandų ar flamandų sietynais). Jie plačiai paplito visoje Europoje, taip pat dabartinės Lenkijos ir Lietuvos teritorijose. Tačiau datuojant šiuos du skirtingose vietovėse (pietryčių Lietuvoje ir vakarų Lenkijoje) visiškai išlikusius dirbinius svarbu atkreipti dėmesį į detales. Šviestuvai puošti rokailio* formos reflektoriais, kas leidžia manyti, kad jie buvo sukurti rokoko klestėjimo laikotarpiu – XVIII a. II pusėje.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas sietynas priklauso kamieninių tipui. Stiebas sudarytas iš profiliuotų vamzdelių, mažo disko reflektoriams, kiek žemiau didesnio disko šakoms ir stambaus rutulio su finialu*. Ant sietyno rutulio matyti laiko patina: metalo paviršius kiek apdaužytas ir išbraižytas. Aštuonios sietyno šakos – S raidės formos. Jų galai arčiau kamieno stipriai susukti į riestes, o nuolydis puoštas raižytais augaliniais ornamentais. Tarpuose tarp šakų turėjo būti dar aštuoni reflektoriai, nes disko pakraštėlyje jiems įstatyti išpjauti nedideli grioveliai. Rokailių formos reflektoriai kadaise buvo padengti aukso spalvos medžiaga, kuri turbūt padėjo jiems geriau atspindėti žvakių skleidžiamą šviesą.

Sietynas galėjo kabėti tiek pasaulietiniame, tiek sakralinės paskirties pastate. Savo formomis ir dekoro motyvais jis yra retas vėlyvojo baroko dirbinys, ypač vertingas Lietuvos, taip pat Europos išlikusių sietynų kontekste.

 

* Rokailė (pranc. rocaille – kriauklė) – asimetrinis, įmantraus priešinio ornamentas, susidedantis iš kriauklių, stilizuotų augalų lapų ir skiauterėtų motyvų, primenančių sustingusias jūros bangų keteras. Būdinga rokoko laikotarpiui. Atsirado apie 1730 m., buvo itin madinga iki XVIII a. IV ketvirčio. Žr. Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 365.

Finialas [lot. finire – užbaigti] – lelijos žiedo, pumpuro arba drapiruotos vazos pavidalo dekoro elementas, taikomas architektūros ir baldų puošyboje. Finialu vadinama ir analogiškos paskirties bumbulo, vaisiaus, lapų arba gėlių puokštės pavidalo puošmena. Žr. Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 125.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Kačinskienė Klaudija, Mažeikienė Ona, XVI–XX a. pr. apšvietimo priemonės, Vilnius: Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejus, 1980, p. 33.
  2. Katalog zabytków sztuki w Polsce. Tom V. Województwo Poznańskie. Powiat Leszczyński, Warszawa: Instytut sztuki Polskiej akademii nauk, 1975, s. 24, fig. 336.
  3. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 30, 225.