Lietuvos nacionalinis muziejus

Inv. Nr. IM-4620

Adresas: Arsenalo g. 1, Vilnius (šiuo metu eksponuojamas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Arsenalo g. 3A, Vilnius)

Pagaminimo laikas: 1750–1774

Pagaminimo vieta: Prancūzija (?)

Medžiaga, technika: bronza: liejimas, cizeliavimas, raižymas; auksavimo likučiai

Matmenys: aukštis – 125 cm

Asimetriškų vingrių šakelių ir susuktų liepsnojančių lapelių motyvai įvairių dirbinių puošybai Vakarų Europoje taikyti jau XVIII a. II ketvirtyje ir buvo dažni iki pat XVIII a. III ketvirčio pabaigos [1]. Datuojant taikomosios dailės kūrinius su minėtu dekoru svarbu atidumas, mat XIX a. II pusėje rokoko stiliaus motyvai buvo itin mėgstami, tad pramoninės dirbtuvės nemažai gamino kokybiškų rokoko sietynų kartočių.

Lietuvos nacionalinio muziejaus sietynas ir jo kopijos šiuo metu puošia Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus ekspozicijų sales. Viena šio sietyno kopija yra Palangos grafų Tiškevičių rūmų Didžiajame salone. Sietynas priklauso kamieninių tipui, turi 24 žvakidėles. Kamienas ažūriškas, sudarytas iš itin plastiškai susuktų lapų, jų viduryje – vynuogių kekė. Šešios sietyno šakos įstatytos į banguotu pakraštėliu ir riestėmis dekoruotą vazą. Galuose šakos išsišakojusios į dar keturias atšakas. Arčiau kamieno kiekviena šaka, kaip būdinga seniesiems XVI–XVIII a. sietynams, liejiko pažymėta puncu įmuštų tam tikru duobučių skaičiumi. Vazos šonus apsivijusios gumbuotos seno vynmedžio šakelės su smulkiais vynuogių lapeliais ir uogytėmis. Apačioje kamieną užbaigia stambi vynuogių kekė. 

1985 m. Respublikiniame kultūros paminklų restauravimo treste Monumentaliosios dekoratyvinės taikomosios dailės sekcijoje sietyną restauravo Anton Mečislov Gudanec [3]. Sietynas nuvalytas, nulieta ir įmontuota trūkstama jo šaka su keturiomis atšakomis. Nuotraukose prieš restauraciją matyti, kad šviestuvas turėjo dviejų tipų žvakdėles: su atlanku, panašias į gėlės žiedus ir storesnėmis sienelėmis su reljefiniais lapų ir uogų motyvais šonuose. Restauruojant jos nuimtos, o jų vietoje primontuotos naujai nulietos, primenančios gėlės žiedus. Sietynas elektrifikuotas ant žvakidėlių taurelių papildomai primontavus lizdus su lemputėmis. Jie stambūs ir gruboki, akivaizdžiai darkė sietyną, greičiausiai todėl LTSR Istorijos ir etnografijos muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinio muziejaus) darbuotoja, skyriaus vedėja Ona Mažeikienė po restauracijos pareikalavo išmontuoti įvestą elektros instaliaciją (laidus ir lizdus) bei grąžinti išlikusias originalias storasienes žvakidėles. Kaip matyti iš dabartinio sietyno vaizdo, lizdai su elektros lemputėmis palikti ir funkcionuoja iki šiol.

Atlikimo technika, ornamento grynumas, lengvumas ir kompozicijos visuma leidžia dirbinį priskirti XVIII a. III ketvirtyje vyravusiam rokoko stiliui. Tiksliai nėra žinoma, tačiau sietynas į muziejų tikriausiai pateko iš kurio nors nežinomo sunykusio Lietuvos dvaro. Dirbinį neabejotinai galima priskirti prie vertingiausių Lietuvoje išlikusių sietynų.

Šaltniai ir literatūra:

  1. Hermann Bresinsky, Beleuchtungskörper, Darmstadt: Franz Schneekluth Verlag, 1962, il. 24–28.
  2. Kačinskienė Klaudija, Mažeikienė Ona, XVI–XX a. pr. apšvietimo priemonės, Vilnius: Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejus, 1980, p. 33–34.
  3. Kultūros paminklo restauravimo pasas: Rokoko stiliaus žalvarinis sietynas IM-4620. Rest. A. Gudanec, 1985, in: KPC Paveldosaugos biblioteka, f. 40, ap. 1, b. 444.
  4. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 225.